Senoviniai lietuvių charakterio bruožai (lietuvių literatūroje)

Get Started. It's Free
or sign up with your email address
Senoviniai lietuvių charakterio bruožai (lietuvių literatūroje) by Mind Map: Senoviniai lietuvių charakterio bruožai (lietuvių literatūroje)

1. Toje pačioje V. Krėvės tragedijoje „Skirgaila" pagrindinis veikėjas rodo savo įžūlumą nepasitikdamas svečių savo pilyje ir versdamas juos laukti. Jis leidžia sau viską.

2. Neigiami

2.1. Vinco Krėvės tragedijoje „Skirgaila" pagrindinis veikėjas Skirgaila yra arogantiškas kitų atžvilgiu. Jis aukština viena save, neklauso kitų, priima sprendimus, kokie jam atrodo geriausi.

2.2. Įžūlumas - Žmogaus nepagarba kitam, drąstiški veiksmai negavus to ko nori.

2.2.1. Keršto pojūtis, regis, būdingas tiems, kurie įsitikinę, jog tėra viena tiesa: vienintelis teisingas požiūris, vienintelis teisingas veiksmas.Keršto pojūtis, regis, būdingas tiems, kurie įsitikinę, jog tėra viena tiesa: vienintelis teisingas požiūris, vienintelis teisingas veiksmas.

2.2.1.1. Galiausiai išaiškėja, kad Vinco Krėvės sukurtas personažas ne tik įžūlus, arogantiškas, bet ir kerštingas. Jis nori ir bando atkeršyti vokiečių riteriui Keleriui, už jo norą išlaisvinti Ona Duonutę ir grąžinti ją į Mozūriją.

2.3. Arogancija - kitų niekinimas, nemandagumas, pasipūtimas, išdidumas, atžarumas, akiplėšiškumas.

3. Parengė Kamilė Railaitė IVc

4. Jono Biliūno novelėje „Ubagas" vyrauja atlaidumo bruožai. Senolį jo paties vaikas išvarė iš jo namų, nes jis tiesiog buvo senas ir niekam nebereikalingas. Bet Petras Sabaliūnas nepyksta ant savo sūnaus, o kaip tik jo gaili, nes galvoja, kad lazda turi du galus ir gyvenimas jį pamokys lygiai taip pat. Jis tiesiog susitaiko su savo likimu, palieka namus ir su dideliu gailesčiu atleidžia savo sūnui.

5. Atlaidumas yra galingiausias iš visų. – V. Šekspyras.

6. Gailestingumas nereiškia, kad mes privalome čia pat atverti kalėjimų duris ir į laisvę paleisti visus, kurie padarė sunkius nusikaltimus. Tai reiškia, kad mes privalome padėti tiems, kurie parkrito, pakilti vėl.

6.1. Kristijono Donelaičio epe „Metai" - „Žiemos rūpesčiai" Lauras apgailestauja, kad nedaug liko gerų ponų: „Ak, kaip maž tokių, kurie valdydami svietą, gailisi žmonių kaip reik ir atmena Dievą". Lauro viduje dega gailestis,

7. Žemaitės aprašytas Petras Kurmelis, kiti ramūs, naivoki, užsispyrę, dažnai pavydūs žmogeliai atėjo iš klasikinės lietuvių prozos.

8. Ilgesys - tam tikro objekto, žmogaus, miesto, tėviškės ilgesys, kur visada norėtum sugrįžti.

8.1. Ievos Simonaitytės romane „Aukštųjų Šimonių likimas" pagrindinis veikėjas senasis Šimonis neteko visko kas jam brangu. Jis ilgisi savo namų, vaikų ir artimųjų, kurių neteko maro metu. Šimonis gynė tas kas jam liko, nebenorėjo daugiau kažko ilgėtis, nes ir taip jo viduje buvo didžiulė tuštuma. Šimonis – stiprios valios žmogus, gimtoji žemė ir savi namai jam svarbiausia. Atėjusiems vokiečiams jis pasakė, kad niekados, kol jis gyvas, svetimi nešeimininkaus jo namuose.

9. Supratingumas yra kai žmogus supranta, suvokia kas vyksta, kas bus. Neteisina visko, o tiesiog supranta, kodėl tai įvyko.

9.1. Motiejus Kazimieras Sarbievijus (XVII a.) vienoje iš savo odžių pavadinimu „Odė Krispui Levenijui" pareiškė, kad jis per daug nepasitikėtų jaunyste. Kūrinyje yra pabrėžiama gyvenimo trapumo tema, kurią M. K. Sarbievijus puikiai suprato ir tiesiog pareiškė, kad žemiškajame pasaulyje nėra nieko amžino.

9.1.1. Drovumas - pasitikėjimo savimi trūkumo jausmas bendraujant su kitais žmonėmis, būdingas daugiausia intravertams. Dažniausiai drovumas pasireiškia bendraujant su nepažįstamais ar mažai pažįstamais žmonėmis, nors kartais drovumas pasireiškia ir gerai žinomose situacijose.

9.1.2. Taip pat vienoje iš M. K. Sarbievijaus odžių galime spręsti, kad XVII a. buvo ganėtinai drovus, nes „Odė Janui Libinijuj" lyrinis subjektas teisina savo vienišumą ir slepiasi menkoje trobelėje nors yra kviečiamas ir į rūmus.

10. Atsidavimas kilniam tikslui ar savo patinkančiam dalykui, dėl, kurio gali paaukoti savo visą gyvenimą.

10.1. Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare" pagrindinė veikėja mamatė yra atsidavusi savo vaikams. Mamatė rūpestinga, bei mylinti vaikus. Ji nuolatos stengiasi skirti jiems kuo daugiau dėmesio, nes nori , jog jos vaikai užaugtų geri, bei nebūtų tokie kaip daugelis-nerūpestingi, negerbiantys suaugusiųjų, niekuo nesidomintys. Ji yra pasiruošusi atiduoti viską ką gali, kad jos vaikai būtų laimingi.

11. Darbštumas – įgyjama savybė. Ji apima kūrybingumą, atkaklumą, sumanumą ir apgalvotas, našias, veiksmingas, laiku įdėtas pastangas. Kaip teigia lietuvių liaudies išmintis: „Darbas žmogų puošia“.

11.1. Juozo Tumo Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės" atsispindi darbštumas pagrindinio veikėjo charakteryje. Pagrindinis veikėjas tai Mykoliukas, kuris yra visų varinėjamas, dirba visuose jam liepiamose vietose, kad turėtų kur gyventi, kaip sakoma knygos pradžioje, tais laikais kiekvienas dirbo už išlaikymą, bet: „Kartais matome Mykoliuką ir šypsantis, laimingą. Tik kažkodėl “šypsosi Mykoliukas ne šiam pasauliui”, nes ką gi jam veikti šiame pasaulyje, kuris toks nedraugiškas Mykoliukui."

12. Teigiami