,,Altorių šešėly"

1. Bandymų dienos

1.1. Seminarija

1.1.1. Šalta, pilka, niūri bei slogi aplinka, kuri paverčia Liudą introvertu, slegia, jis paklūsta tvarkai, nes jo charakteris – prisitaikyti.

1.1.2. Tai Liudo šešių metų klierikavimo pradžia.

1.1.3. Atskleidžiami Vasario įstojimo į seminariją motyvai:

1.1.3.1. Žemiškas, bet griežtas tėvų sprendimas;

1.1.3.2. Jaunatviškas gyvenimo idealizmas;

1.1.3.3. Maironio pavyzdys bei noras tarnauti Lietuvai;

1.1.3.4. Dvasinė krizė ir Dievo paieška.

1.1.4. Seminarijos dėka Vasaris tikisi išsklaidyti abejones ir įrodyti sau, jog Dievas yra.

1.1.5. Būdamas klieriku Vasaris pradeda rašyti dienoraštį, kurį seminarijoje slepia žiurkyne – sausainių dėžėje. Jame Vasaris aprašo savo dvejones ir vidinius išgyvenimus, išlieja jausmus. Ten atskleidžiamos kelios problemos:

1.1.5.1. Meilės ir pareigos dilema;

1.1.5.2. Bažnyčios ir tikėjimo konfliktas, pašaukimo stoka;

1.1.5.3. Religijos ir kūrybos nesuderinamumas.

1.2. Tikėjimo problema

1.2.1. Didžiausias dėmesys skiriamas vidinei Liudo dramai, susijusiai su tikėjimo bei dvasinio ryšio su Dievu nebuvimu, kuris tęsiasi visame romane.

1.2.2. Nors Vasario tikėjimas turi būti pagrįstas Dievo meile, tačiau jis tokių jausmų savyje neranda, tai patvirtina po pirmosios komunijos jaučiamas šaltumas.

1.2.3. Išpažintys Vasariui sukelia nerimą ir nesmagumą nuolat pasikartojančiai išpažįstant tas pačias nuodėmes.

1.2.4. Nukunigėjimo užuomazga.

1.2.5. Pažįstamo Varioko išstojimas iš seminarijos ,,atveria akis", parodo, kad įmanoma rinktis kitą kelią. Vasaris žavisi jo drąsa ir ryžtu, sprendimo priėmimu. Variokas paveręia Vasarį jaustis priklausantį nuo tėvų malonės, menku.

1.3. Santykis su šeima

1.3.1. Paprasti, nuoširdūs, šeimyniški santykiai degradavo iki oficialumo formų: kreipinio Jūs kunigėli, tėvų nežinojimo, kaip elgtis su savo sūnumi, jo rankų bučiavimo.

1.3.2. Tėvai jautė pasididžiavima, o jis jautėsi to nenusipelnęs, dėl to tokie tėvų jausmai bei elgesys vertė jaustis nepatogiai.

1.3.3. Suvokė, jog dėl tėvų jau nebegalės išstoti iš dvasininkijos, nes išstojimas taptų šeimos iliuzijų suardymu.

1.4. Santykis su gamta

1.4.1. Gamta Liudui teikia laisvės jausmą, vėliau tampa ir kūrybos šaltiniu.

1.4.2. Nebūdamas seminarijoje, per atostogas daug laiko praleidžia gamtoje (ypatinga vieta - kalnelis prie namų gimtinėje).

1.4.3. Žodis Gamta Vasario dienoraštyje rašomas iš didžiosios raidės, taip gamtą išreiškiant kaip dievybę, kurios Vasaris negali apibūdinti, tik susiliejus su ja jausti vidinę euforiją.

1.4.4. Ryšys su gamta jaučiamas vaikystės prisiminimų nostalgija.

1.4.5. Jis supranta, jog seminarija užgožia jo ryšį su gamta, taip naikina dalį jo vidinio pasaulio.

1.5. Moters personažas

1.5.1. Liucija

1.5.1.1. Susitinka su ja netoli tėviškės, viešėdamas pas kleboną, pas kurį ji gyveno (pabaigoje atskleidžiama, kad jis buvo jos tėvas).

1.5.1.2. Susitikimas su žaisminga Liuce – tai pirmasis jaunojo Vasario susidūrimas su moteriška figūra, kuri sužadino nepatirtus jausmus.

1.5.1.3. Tai dar ne įsimylėjimas, o jaunuoliškos ambicijos, vyriškumo budimas. Liucė pažadino ne smalsumą, o norą patikti ir pasižymėti.

1.5.1.4. Yra matomas jaunatviškas flirtas, Liucė jam padovanoja pirštines, tačiau be kelių šokių, prisilietimų niekas tarp jų neįvyksta, turėjus progą jiedu nepasibučiuoja. Vasaris pasirenka kunigystės kelią, o Liucija pasižada tekėti už būsimo daktaro Brazgio, kuris ją mylėjo.

1.5.2. Nepažįstamoji

1.5.2.1. Tai katedroje pamatyta nepažįstama moteris, kurios siluetą pamato ir susižavi giedantis Vasaris.

1.5.2.2. Ji įkūnija moteriškumą, Liudo idealus bei geismus, nors jos veido jis niekada ir nepamato, tai lyg viliojanti paslaptis.

1.5.2.3. Simboliškas yra ir baltas šalis, kuriuo apsigaubusi tarp piliorių bažnyčioje stovi nepažįstama moteris – balta spalva įkūnija tobulybę, tyrumą, švelnumą.

1.6. Meninis talentas

1.6.1. Į pirmas eiles (jas parašė būdamas seminarijoje) bandė žiūrėti kaip į svetimas, kad galėtų įsivertinti.

1.6.2. Jo rašymą paveikė gamtos laisvė, bundanti meilė.

1.6.3. Jis prisijungia prie slaptos draugijos seminarijoje, kurios nariai siuntė savo eiles į laikraščius ir jo eilėraštis išspausdinamas, nuo tada jis labiau pasitiki savo gebėjimu kurti.

1.6.4. Liudas Vasaris nori būti geru kunigu, tačiau kuo stipriau tiki Dievu, tuo labiau marina savo talentą. Norėdamas būti geru klieriku – aukščiausiojo tarnu, Liudas priverstas žudyti savo Dievo dovaną.

1.6.4.1. ,,Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas."

2. Eina gyvenimas

2.1. Kunigystė

2.1.1. Liudas yra paskirtas antruoju vikaru Kalnynų parapijoje, kur praleidžia vienerius metus.

2.1.2. Noriai ir iš širdies išvalo bažnyčią, kad net blizga. Išskalbia visus liturginius rūbus, sutvarko daiktus.

2.1.3. Klebonijos tarnaitė Julė įskundė Vasarį, šnipinėjo, kad bendravo su baroniene Rainakiene. Tikriausiai Vasariui ir simpatizavo.

2.1.4. Kalnynų parapijos klebonas Platūnas Liudo nemėgo, manė, kad jo nereikia jų mažoj parapijoj, jam užkraudavo visus darbus, dažnai jį smerkė, ypač už bendravimą su baroniene, pats labai rūpinosi savo turimu ūkiu, dvasines pareigybes atliko iš reikalo (atrodo, kad labiau ūkininkas nei dvasininkas).

2.1.5. Pirmasis parapijos vikaras Jonas Stripaitis iš pašaukimo labiau verslininkas nei dvasininkas. Tai kunigas visuomenininkas, jam patiko finansai, pinigai, politika, atidarė savo parduotuvėlę. Su klebonu sutarė, nes abiems rūpėjo skirtingi dalykai ir nesikišo į vienas kito reikalus. Buvo keliami kaltinimai, kad jis neišmoka surinktų palūkanų už investicijas į savo parduotuvę, vieną kartą atėjęs į kompaniją, kuri girta įsišėlo dėl to jį peikti vos neužmušė žmogaus ir dėl to buvo iškeldintas iš parapijos. III romano daly susitinka su Liudu Kaune, kur atlieka politinę veiklą, priklauso partijai (toliau kunigauja).

2.1.6. Paskui atkeliamas Rimutis, kuris irgi buvo pirmas vikaras, kandidatas į klebono poziciją. Neryškus veikėjas, atlikinėjo religines pareigas, tai daryti skatino ir vasarį, galiausiai Liudui jis pabodo.

2.1.7. pamato, kad labai mažai kunigų, kurie būtų kaip pavyzdys. Vienintelis pavyzdys – Šlavantų tėvelis. Jis yra tikras kunigas, idealas, sektinas pavyzdys, nes gyvena kuklų gyvenimo būdą. Liudas, aplankęs Šlavantų tėvelį, supranta, kad taip gyventi jam būtų sunku.

2.2. Moters personažas

2.2.1. Baronienė Rainakienė

2.2.1.1. Pirmą kartą sutinką išjęs pasivaikščioti, ji su kompanija (baronu ir jo seserimi Sokolina) jodinėjo.

2.2.1.2. Gundanti, išsilavinusi, ištekėjusi moteris.

2.2.1.3. aronienė buvo lenkaitė, katalikė. Palaikyti santykius su Bažnyčia jai buvo gero išauklėjimo ir poniško stiliaus reikalas.

2.2.1.4. Rainakiui žmonos veikla nerūpėjo, tik džiaugės, kad ji graži ir be vaikų.

2.2.1.5. Neištikima. Ištekėjo dėl pono turtų.

2.2.1.6. Bandė Liudą suviliot, bet jis iš karto nepasidavė, tad ji jį gerbė, žiūrėjo kaip į menininką, galima nuspėti, kad iš tiesų jautė jam tam tikrus specialius jausmus.

2.2.1.7. Tai pirmasis Liudo Vasario susidūrimu su kultūra, jos turtais – baronienė Rainakienė Vasariui atveria kultūros lobyną, pripildytą knygų, kurių Vasaris niekada negalėjo gauti ir kurias jis godžiai skaitė. Ne visa literatūra buvo labai priimtina Dievo tarno pozicijai.

2.2.1.8. Baronienė tapo Vasario mūza, skatinančia būti poetu, pasak jos, Liudas pagal Dievą buvo poetas, o kunigu jį padarė seminarija. Liudas nusprendžia rašyti ir nori nusikratyti bažnyčios suvaržymų rašant.

2.2.1.8.1. „Jeigu nori būti rašytojas — pažink ir studijuok gyvenimą. Jokios knygos ir jokie pasakojimai neatstos realybės.“

2.2.1.9. Kūryba kiek pasikeičia, jausmingos eiliuotos mintys, nederančios su kunigo pareigomis, maskuojamos gamtos vaizdais.

2.2.1.10. Taip, jie pasibučiavo.

2.2.2. Liucija

2.2.2.1. Naujapolyje Liucija Brazgienė laukiasi berniuko Naujapolis yra netoli nuo Kalnynų. Jos santykiai su Liudu kuklesni, ji ištekėjus, o jis kunigas.

2.2.2.2. Vasaris pas Brazgius kartais apsilanko, palaiko šiokį tokį ryšį.

2.2.2.3. Prasidėjus karui Liucija jau buvo pagimdžiusi sūnų, o Brazgys (jos vyras) išėjo į karą.

2.3. Karas

2.3.1. Buvo paskelbtas Vokietijos ir Rusijos karas, Kalnynų parapijoje buvo didelis sujudimas, nes paskelbta visuotinė mobilizacija.

2.3.2. Liudas svarsto apie išvažiavimą mokytis į užsienį. Naujapolio pralotas (aukščiau nei kanauninkas) Girvydas jį skatino.

2.3.2.1. „Jeigu bus karas, dumk į Rusiją ir stok į Akademiją! Išrūpinsiu vyskupo leidimą. Apsieisime čia ir be tavęs. Turi talentą — tau reikia mokslo.“

2.3.3. Netrukus buvo nutarta susprogdinti bažnyčios bokštą (simbolizuoja jaunystės iliuzijas ir idealus) ir Liudas Vasaris išvažiuoja. Tai buvo IŠSILAISVINIMAS. Į Lietuvą grįš po 10 metų.

3. Išsivadavimas

3.1. Gyvenimas užsienyje

3.1.1. Apie gyvenimą užsienyje sužinoma iš Liudo pokalbių, pasakojimų, jie patys nėra tiesiogiai aprašyti. Veiksmas prasideda praėjus 10 metų, kai jis grįžtą į Lietuvą, Kauną.

3.1.2. Baigė Peterburgo dvasinę akademiją.

3.1.3. Keliavo po Vakarų Europą;

3.1.4. Paskutinius dvejus metus gyveno Prancūzijoje, Paryžiuje. Grįžo kaip tikras prancūzas (manieros, apranga). Nežinojo, kaip reikės susitaikyti su gyvenimu Kaune palyginus su Paryžiumi. Mato stiprų atsilikimą Lietuvoje.

3.1.5. Grįždamas traukinyje sutinka kun. prof. Antaną Meškėną, kuris profesoriauja universitete.

3.1.6. Iš pradžių apsistoja viešbutyje ,,Rūta", nes labai sunku Kaune gauti butą, o paskui gyvena pas Indrulį, vėliau išsikelia dėl konflikto.

3.2. Svarbiausi pažįstami

3.2.1. Jonas Stripaitis (pažįstamas nuo vikarikavimo Kalnynuose laikų) - jau dabar tikras ekonomistas. Priklauso politinei partijai, su kuria agituoja. Su juo Vasaris keliauja į kalnynus, kur Stripaitis reklamuoja savo partiją (ten susipyksta su kita, nekrikščioniška partija). Vasaris prisimena savo vikaravimo laikus, sužino, kad dvaras yra apleistas, baronienės vyras miręs, o ji pati likus kažkur Lenkijoje.

3.2.2. Indrulis - pasiūlo Liudui Vasariui pas jį pagyventi, galiausiai susipyksta dėl Auksės ir Liudas išsikrausto. Liudui nepatiko, kad Indrulis Auksę apibūdino kaip daiktą. Indrulis labai gerinasi Auksei, sako ją mylįs, bet Vasaris supranta, kad jis nori tik merginos turtų, Auksės pats Indrulis irgi nežavi, jam prįisipažinus, kad myli merginą, ji jo meilės išsižada.

3.2.3. Petras Varnėnas - literatūros žinovas, draugas, dar seminarijoj priklausė tai pačiai rašytojų draugijai, buvo pašalintas iš seminarijos dėl netinkamos literatūros kūrimo, nepataria gyventi dvilypio gyvenimo, Kaune dėsto literatūrą, su Vasariu palaiko draugiškus santykius.

3.2.4. Kun. prof. Antanas Meškėnas - profesoriauja universitete, labai susirūpina, kad Liudas nepaklystų iš kunigystės kelio.

3.2.5. Vienuolis Severinas - ,,Rūtos" viešbutyje prašo Vasario pagalbos, kad atliktų paskutinį patepimą (prieš mirtį), Vasaris nenori, jis seniai mišių nelaikęs, tas darbas jį erzina. Severinas taip pat buvo apsilankęs Liudo namuose, kai jis jau matomai ėjo iš kunigystės kelio, ir prašė, kad neišsižadėtų kunigo vardo.

3.3. Darbas

3.3.1. Direktoriavimas gimnazijoje

3.3.1.1. Liudui yra pažadėta direktoriaus vieta naujai besisteigiančioje katalikiškoje gimnazijoje.

3.3.1.2. Jis pareigas gauna, stengiasi atlikti pareigas, bet jas daro priverstinai, nejaučia pasitenkinimo.

3.3.1.3. Jam nepatinka tai, kad kaip direktorius per šventes turi prisidėti prie mišių, kitų religinių dalykų.

3.3.1.4. Pabaigoje atsistatydina, tai lyg jo pasipriešinimas ir kunigiškoms pareigoms.

3.3.2. Literatūrinė kūryba

3.3.2.1. Išleidžia dramą apie nelaimingą meilę, kerštą su kai kuriais religijai prieštaraujančiais motyvais, ji pastatoma teatre ir sulaukia didžiulio pasisekimo.

3.3.2.2. Jo eilėraščiai spausdinami, yra žinomi.

3.3.2.3. Pasisekimas literatūroje skatina jį išsižadėti kunigystės ir atsiduoti kūrybai.

3.3.3. Kunigystė

3.3.3.1. Pareigų atlikti nenori, mišias laiko tik jaučiant spaudimui (pvz., kai grįžta pas tėvus ir jie nori prieš visus pasididžiuoti savo sūneliu).

3.3.3.2. Nenešioja sutanos, velkasi trumpais (kasdieniais) drabužiais.

3.3.3.3. Pabaigoje gauna raštą iš vyskupo kurijos, kuriame jį smerkia: liepia apsivilkti sutaną, apsigyventi prie bažnyčios, atlikti rekolekcijas, kalbėti brevijorių, laikyti mišias, nevaikščioti į teatrą ir savo raštus duoti dvasinei cenzūrai arba teks atsisakyti kunigo vardo (tokio įsakymo ir siekė).

3.4. Moters personažas

3.4.1. Auksė (Aurelija) Gražulytė

3.4.1.1. Jos vertybės: meilė, šeima, tėvynė, menas, patriotizmas.

3.4.1.2. Išvaizda: graži, nesmulki, blondinė

3.4.1.3. Gimė Amerikoje ir ten baigė aukštąjį mokslą, persikėlė su tėvu į Lietuvą, Kauną, ją nuo mažens žavėjo jos lietuviškos šaknys.

3.4.1.4. Muzikė, pianistė, vienturtė duktė, turtuolė.

3.4.1.5. Suintriguoja, sužavi Vasarį, pati jį myli, nori vestuvių (Vasaris bijo vesti).

3.4.1.6. Liudas suprato šeimą kaip problemą: jis bijo šeimos rutinos, pilkos kasdienybės. Reikia rūpintis buitiniais dalykais, materialiniais dalykais. Bijo tokių dalykų, nes užgoš jį kaip poetą, menininką, o tada nebebus įkvėpimo kurti. Auksė suteikia jam laiko, jo nespaudžia.

3.4.1.7. Su Vasariu elgiasi supratingai, atleidžia jam, stengiasi išlikti stipri, nuraminti jo abejones.

3.4.1.8. Kūrinio pabaigoje jie vis dar bendrauja.

3.4.2. Liucija

3.4.2.1. Teatre Vasaris susitinka su Liucija, ji labai pasikeitusi: tapusi rafinuota Kauno miesto ponia, išmokusi pristatyti save visuomenei.

3.4.2.2. Sužinoma, kad karo metu jos vyras Brazgys mirė, ji turi pagimdžiusi sūnų Vytuką, kurį labai myli, jis jos gyvenimo paskata. Dabar yra ištekėjusi už kito pono. Tai Povilas Glaudžius, kuris Liucijai negaili pinigų, kad ši rūpintųsi savo stiliumi, bet šiaip jos netenkina, jie neturi šiltų santykių, vyras nelabai mėgsta jos sūnų.

3.4.2.3. Liucija rūko, mėgsta išgerti, rengia pobūvius (vakarėlius).

3.4.2.4. Išoriškai atrodo laiminga, bet viduje – pažeminta, nelaiminga, vieniša (nes Povilas nemyli jos sūnaus Vytuko, yra be užuojautos, trūksta empatijos, nerūpi, kuo ji gyvena).

3.4.2.5. Liuciją Liudas lankė kaip Vytuko krikšto tėvas, vaikas irgi jį mėgo.

3.4.2.6. Liucija su Liudu turėjo romaną, jis buvo lyg jos meilužis, tačiau tai nutraukė, nes Liudas pasirinko Auksę, nes Liucė jam atrodo nieko nebesiekianti, nebeįdomi.

3.4.2.7. Liucė nemato gyvenime prasmės, vienintelis tikslas gyventi yra Vytukas. Kai mirė Vytukas dėl plaučių uždegimo, po depresinio laikotarpio (ten ji sužino ir vėliau papasakoja Vasariui laiške, kad ją užauginęs klebonas buvo jos tikrasis tėvas), ji iškelia beprotišką, ribas peržengiantį vakarėlį, po kurio nusižudė. Nusižudimo naktį Vasariui pasivaidena jos šmėkla ir kitą dieną gauna jam skirtą nusižudėlės laišką.