Ekonomika

1. Mikroekonomika

1.1. BENDROJI PAKLAUSA IR PASIŪLA – tai visų vartotojų (pirkėjų) ir gamintojų (pardavėjų) elgsenarinkoje.

1.1.1. Paklausa – prekių (paslaugų) kiekiai, kuriuos pirkėjas nori ir gali įsigyti, esant skirtingo lygio pardavimo kainoms.

1.1.1.1. Paklausos dėsnis - Mažėjant prekės paklausos kainai, didėja prekės paklausa. fD = fD (Px )

1.1.1.2. Paklausos elastingumas – matuoja norimo pirkti prekių kiekio reakciją į kainos pokyčius, t.y. rodo paklausos kiekio procentinį pokytį, kainai pakitus vienu procentu.

1.1.1.2.1. Elastingumas – tai rinkos subjektų reakcijos intensyvumas reaguojant į kurio nors ekonominės aplinkos veiksnio (kainos, pajamų ir t.t.) pasikeitimą.

1.1.1.3. Paklausos pertkelius ir trūkumas – perteklius, kai per daug pirkėjų nori nusipirkti tam tikrą prekę, o trūkumas būna, kai mažai pirkėjų nori nusipirkti produktą.

1.1.1.4. Išlaidos

1.1.1.4.1. Vartojimui/ taupymui – namų ūkiai, vyriausybė

1.1.1.4.2. Investicijoms – įmonės, vyriausybė

1.1.1.5. VISUMINĖ PAKLAUSA (AD) – tai suma galutinių prekių ir paslaugų, kurias įvairūs pirkėjai – privatūs asmenys, verslo firmos, valstybė, užsienio subjektai – nori ir gali įsigyti, esant tam tikram kainų lygiui

1.1.2. Pasiūla – rinkoje esamų prekių pasiūlymas pardavimui.

1.1.2.1. Pasiūlos dėsnis – mažėjant prekės pasiūlos kainai, mažėja prekės pasiūlos kiekis.

1.1.2.1.1. Papildančios prekės – skirtingos prekės, tenkinančios tą patį poreikį gali būti vartojamos tik kartu, kaip komplektas.

1.1.2.1.2. Prekės pakaitai (subtitrai) – skirtingos prekės, tenkinančios tą patį poreikį ir vartojimo atžvilgiu galinčios vienos kitas pakeisti.

1.1.2.2. Pasiūlos funkcija – pasiūlos kiekio priklausomybė nuo ją sąlygojančių veiksnių. fS = fS (Px , PK, PL , TN, T,..., Z)

1.1.2.3. Pasiūlos elastingumas - Pasiūlos reakcija į kainų pokytį. Reakcijos stiprumas matuojamas kaip pasiūlos pokyčio (procentais) ir kainos pokyčio (procentais) santykis.

1.1.2.4. Pasiūlos perteklius ir trūkumas – perteklius, kai prekės pasiūla QS viršija prekės paklausą QD . Trūkumas, kai prekės paklausa QD viršija prekės pasiūlą QS.

1.1.2.5. Rinkos pusiausvyra – kai nusistovi tokia prekės kaina, už kurią prekių kiekis, kurį gamintojas nori parduoti, sutampa su prekės kiekiu, kurį pirkėjai nori pirkti.

1.1.3. BENDROSIOS PAKLAUSOS IR BENDROSIOS PASIŪLOS MODELIS reikalauja sujungti (agreguoti) visas atskiras šalies rinkas į bendrąrinką, o atskirų prekių kainą – į bendrą kainų lygį.

1.2. PRIVATUS ŪKIS IR VARTOJIMAS

1.2.1. PRIVAČIŲ ŪKIŲ EKONOMINIAI SPRENDIMAI

1.2.1.1. PAJAMŲ GAVIMAS

1.2.1.1.1. Uždirbtos pajamos (darbo užmokestis, honoraras ir t.t.)

1.2.1.1.2. Nuoma, palūkanos, dividendai (nuosavybės išteklių – NT, žemės – naudojimas komerciniams tikslams)

1.2.1.1.3. Turto perleidimas - lėšų perskirstymas per valstybines institucijas.

1.2.1.2. PAJAMŲ NAUDOJIMAS

1.2.1.2.1. Vartojamų prekių ir paslaugų paskirstymas, turto kaupimas taupant.

1.2.1.2.2. Santaupų išleidimas (neigiamos santaupos ir skolinimasis).

1.2.2. Vartojimas (C) – namų ūkio sektoriaus paklausa prekėms ir paslaugoms.

1.2.2.1. Vartojimo funkcija – vartojimo apimties priklausomybė nuo disponuojamų pajamų.

1.2.2.1.1. Autonominis vartojimas (nepriklausantis nuo pajamų)

1.2.2.1.2. Ribinis polinkis vartoti (vartojimo funkcijos nuožulnumas)

1.2.3. Taupymas (S) – nesuvartotas namų ūkio pajamų likutis

1.2.3.1. Taupymo funkcija – taupymo apimties priklausomybė nuo grynųjų asmeninių (disponuojamų) pajamų.

1.2.3.1.1. PRIVAČIOS SANTAUPOS – namų ūkių santaupos.

1.2.3.1.2. VYRIAUSYBĖS SANTAUPOS – vyriausybės sutaupomos biudžeto lėšos.

1.2.3.1.3. NACIONALINĖS SANTAUPOS – šalyje sutaupomos lėšos.

1.2.3.2. VARTOJIMĄ (TAUPYMĄ) VEIKIA

1.2.3.2.1. KAINŲ LYGIS

1.2.3.2.2. Vartotojo gerovė

1.2.3.2.3. Lūkesčiai

1.2.3.2.4. Vartotojiškas kreditas

1.2.3.2.5. Asmeniniai mokesčiai

1.2.4. Investicijos (I) – įmonių paklausa gamybos veiksniams (darbui, žemei, kapitalui).

1.2.4.1. Investicijų funkcija – investicijų apimties priklausomybė nuo realiosios palūkanų normos.

1.2.4.2. INVESTICIJŲ PAKLAUSOS VEIKSNIAI

1.2.4.2.1. Palūkanų norma

1.2.4.2.2. Investuotojų ateities lūkesčiai (laukiamas pelnas)

1.2.4.2.3. Verslo mokesčiai (mažina laukiamą pelną)

1.2.4.2.4. Finansinės galimybės

1.2.4.2.5. Mokslo ir technologijos naujovės

1.3. Tvarumas madoje

1.3.1. Pradžia: vartojiškos visuomenės atsiradimas

1.3.2. Formuotis paskatino: hipių subkultūra, kuri pabrėžia natūralumą.

1.3.3. Svarbu atsakomybė ir skaidrumas

1.3.4. Principai

1.3.4.1. Žemei ir žmogui draugiški audiniai

1.3.4.2. Dėvėk savo mylimiausius ilgiau

1.3.4.3. Reuse,Resell,Recycle

1.3.4.4. Mes žinome kas gamino jūsų drabužius

1.3.5. Kitos iniciatyvos

1.3.5.1. Mažiau plastiko

1.3.5.2. Popieriniai maišeliai pakavimui

1.3.5.3. Ekologiškas siuntinių pakuotes

1.3.5.4. Projektas su VDU studentus naudojant audinių likučius

1.3.6. #SameButDifferent

1.3.6.1. Įkvėpimo rubrika

1.3.6.2. Vienas drabužis skirtingos jo derinimo idėjos

1.3.6.3. Pokalbiai apie atsakinga vartojima

1.3.7. Kodėl drabužiai prasta Kalėdinė dovana?

1.3.7.1. Prisidedama prie nereikalingo vartojimo

1.3.8. Vartojimo įpročiai darbai:

1.3.8.1. Moralinis pasitenkinimas

1.3.8.2. Sąmoningumas

1.3.8.3. Lokalumas

1.3.8.4. Kokybė

1.3.8.5. Lojalumas

1.3.9. Sąmoningas pirkimas

1.3.9.1. Planavimas

1.3.9.2. Biudžetas

1.3.9.3. Revizija

1.3.10. Kodėl verta planuoti?

1.3.10.1. Finansinė gerovė

1.3.10.2. Tinkamas resursų išnaudojimas

1.3.10.3. Psichologinė sveikata

2. Makroekonomika - analizuoja visą ekonomiką ir jos pagrindinių dedamųjų - visų namų ūkių, visų verslo įmonių ir vyriausybės - vidaus ir užsienio tarpusavio ryšius.

2.1. Makroekonomikos rodikliai

2.1.1. Bendrasis vidaus produktas (BVP) - tai per tam tikrą laikotarpį šalyje pagamintų galutinių prekių ir paslaugų rinkos vertė.

2.1.1.1. Galutinis produktas - tai prekė ar paslauga, skirta galutiniam vartojimui; ji nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms ar paslaugoms gaminti.

2.1.1.2. Tarpinis produktas - visos prekės ir paslaugos, atliekančios sąnaudų funkciją gaminant kitus produktus arba teikiant paslaugas, pavyzdžiui, plienas yra tarpinė prekė, iš kurios galima gaminti daugybę įvairių prekių. Tarpinis produktas nėra laikomas BNP dalimi, nes į jį įeina galutinės prekės ir paslaugos.

2.1.1.3. Pridėtinė vertė - tai skirtumas tarp firmos pagamintos produkcijos rinkos kainos ir gamybai pirktų prekių ir paslaugų kainų.

2.1.1.3.1. Pajamos - tai pinigų suma, už kurią per tam tikrą laikotarpį įmonė pardavė prekių ir/ar paslaugų, taip pat gavo kitų pajamų.

2.1.1.3.2. Sąnaudos - tai prekių gamybos, paslaugų teikimo metu sunaudotų ekonominių išteklių vertinė išraiška.

2.1.1.4. Gamybos metodas - BVP apskaičiavimo būdas, aiškiausias investuotojams, nes parodo konkretaus sektoriaus situaciją.

2.1.1.4.1. Pridėtinė vertė - skirtumas tarp įmonės gaminio gaminimo sąnaudų ir pajamų; ja apskaičiuojamas BVP.

2.1.2. Bendrasis nacionalinis produktas (BNP)

2.1.2.1. BNP - visų galutinių prekių ir paslaugų pagamintų šalyje rinkos kainos suma.

2.1.3. Grynasis vidaus produktas (GVP)

2.1.4. Transferiniai išmokėjimai

2.1.5. Šešėlinė ekonomika - nepaskaitoma arba tik iš dalies apskaitoma ūkinė komercinė veikla.

2.1.5.1. Vaistų klastotės

2.1.5.2. Prostitucija

2.1.5.3. Elektroninių prekių klastotės

2.1.5.4. Marihuana

2.1.5.5. Azartiniai žaidimai

2.1.5.6. Kokainas

2.1.5.7. Receptiniai vaistai

2.1.5.8. Opiumas ir heroinas

2.1.5.9. Piratinė programinė įranga

2.1.5.10. Cigarečių kontrabanda

2.1.6. BVP - Išlaidų metodas

2.1.6.1. Vartojimas (C)

2.1.6.1.1. Namų ūkio vartojimo išlaidos (C)

2.1.6.2. Investicijos (I)

2.1.6.2.1. Realusis investavimas

2.1.6.2.2. Bendrosios investicijos (IB)

2.1.6.3. Vyriausybės išlaidos (G)

2.1.6.3.1. Valdžios dalyvavimas rinkoje

2.1.6.4. Grynasis eksportas (NX)

2.1.6.4.1. Eksportas (X)

2.1.6.4.2. Importas (N)

2.1.7. Realusis BVP

2.1.7.1. Skaičiuojamas norint sužinoti ekonomikos didėjimą arba mažėjimą, atsiribojus nuo kainų pokyčių

2.1.8. Norminalusis BVP

2.1.8.1. Naudojamas Ekonominiam dydžiui nustatyti; skirtingų šalių ekonomikai palyginti; šalies išsivystymo lygiui įvertinti

2.1.9. BVP Trūkumai

2.1.9.1. Neįtraukiama

2.1.9.1.1. Sandoriai, vykstantys ne rinkose

2.1.9.1.2. Šešėlinė ekonomika

2.1.9.1.3. Laisvalaikis

2.1.9.1.4. Kokybiniai pokyčiai

2.1.9.2. Įtraukiama

2.1.9.2.1. Blogybių gamyba

2.1.9.2.2. Socialiniai, ekonominiai "nuostoliai"

2.2. Darbo rinka ir nedarbas

2.2.1. Gyventojai

2.2.1.1. Aktyvūs

2.2.1.1.1. Užimti gyventojai

2.2.1.1.2. Bedarbiai

2.2.1.2. Neaktyvūs

2.2.1.2.1. Moksleiviai, studentai, pensininkai,namų šeimininkės

2.2.2. Darbo rinkos rodikliai

2.2.2.1. Nedarbo lygis

2.2.2.2. Aktyvumo lygis

2.2.2.3. Užimtumo lygis

2.2.3. Nedarbas

2.2.3.1. Laikinas

2.2.3.1.1. Nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese

2.2.3.2. Struktūrinis

2.2.3.2.1. Nedarbas, atsirandantis kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros

2.2.3.3. Ciklinis

2.2.3.3.1. Nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas

2.3. Fiskalinė politika - valstybės finansų naudojimas, siekiant sušvelninti ar panaikinti BVP svyravimus, reguliuojant bendrąją paklausą (visumines išlaidas).

2.3.1. Fiskalinės politikos priemonės - jos yra trys

2.3.1.1. Vyriausybės išlaidos (G)

2.3.1.2. Mokesčiai (T)

2.3.1.3. Valstybės biudžeto (skolos) valdymas

2.3.2. Visuminė paklausa - suma galutinių prekių ir paslaugų, kurias įvairūs pirkėjai – privatūs asmenys, verslo firmos, valstybė, užsienio subjektai – nori ir gali įsigyti, esant tam tikram kainų lygiui.

2.3.3. Paklausos politika – visuminės paklausos (AD) skatinimas / slopinimas ekonominės politikos priemonėmis.

2.3.4. FISKALINĖS POLITIKOS PRIEMONIŲ NAUDOJIMAS

2.3.4.1. EKSPANSINĖ (EKONOMIKA PATIRIA NUOSMUKĮ)

2.3.4.1.1. Vyriausybės išlaidų didinimas

2.3.4.1.2. Mokesčių mažinimas

2.3.4.1.3. Transferinių išmokų

2.3.4.1.4. Didinimas

2.3.4.1.5. Visų išvardintų priemonių

2.3.4.1.6. Derinimas

2.3.4.2. RESTRIKCINĖ (EKONOMIKA PATIRIA PAKILIMĄ)

2.3.4.2.1. Vyriausybės išlaidų mažinimas

2.3.4.2.2. Mokesčių didinimas

2.3.4.2.3. Transferinių išmokų

2.3.4.2.4. Mažinimas

2.3.4.2.5. Visų išvardintų priemonių

2.3.4.2.6. Derinimas

2.3.5. BIUDŽETO DEFICITO FINANSAVIMAS

2.3.5.1. Skolinimasis šalies viduje ir užsienyje

2.3.5.2. Senjoražas – pinigų emisija

2.3.5.3. Fiskalinių rezervų naudojimas

2.3.5.4. Valstybės turto pardavimas

2.3.5.5. Valstybės skola – visų vyriausybės lygių skola finansiniais metais.

2.3.5.6. Monopolinės teisės spausdinti pinigus; tai skirtumas tarp papildomai išleistų pinigų sumos ir jų išleidimo išlaidų.

2.3.6. Diskretinė fiskalinė politika – tai vyriausybės sąmoningai vykdomas mokesčių ir išlaidų keitimas, siekiant paveikti realiąją nacionalinių pajamų apimtį, užimtumą, ir kontroliuoti infliaciją.

2.3.7. Nediskretinė fiskalinė politika – tai savaime veikiančios biudžeto politikos priemonės, kurios padidina visuminę paklausą, kai ekonomika patiria nuosmukį ir pristabdo visuminės paklausos augimą, kai ekonomika kyla

2.4. Pinigų politika

2.4.1. Monetarinė politika- šalies CB vykdoma politika, kuria siekiama įgyvendinti vyriausybės ekonominius tikslus pinigų kiekio ir (ar) palūkanų normos reguliavimo būdu.

2.4.1.1. Infliacija

2.4.1.1.1. INFLIACIJA – prekių ir paslaugų kainų lygio kilimas, dėl kurio nuvertėja pinigai (jų perkamoji galia sumažėja).

2.4.1.1.2. DEFLIACIJA – pinigų perkamosios galios padidėjimas dėl bendro prekių ir paslaugų kainų lygio kritimo

2.4.1.1.3. DEZINFLIACIJA – prekių ir paslaugų kainų lygio augimo lėtėjimas.

2.4.1.1.4. Vartotojų kainų indeksas

2.4.1.1.5. Rodikliai

2.4.1.2. Pinigai- tai visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, prekių apskaitos vieneto, taupymo ir mokėjimo priemonės funkcijas.

2.4.1.2.1. Mainų priemonė (tarpininkas)- tai priemonė, kurios dėka vyksta prekių mainai tarpininkaujant pinigams.

2.4.1.2.2. Pinigų funkcijos

2.4.1.2.3. Likvidumas – kaip greitai už daiktą galima įsigyti kitą prekę ar paslaugą arba pavertimo grynaisiais pinigais galimybė

2.4.1.2.4. Pinigų paklausa- tai turto kiekis, kurį šalies ūkio subjektai nori turėti pinigų forma.

2.4.1.2.5. Pinigų pasiūla- tai ūkyje vartojamų pinigų kiekis, kurį sudaro

2.4.1.2.6. Reali pinigų pasiūla

2.4.1.2.7. Pusiausvyra – susidaro tuomet, kai reali pinigų pasiūla (MS) lygi realiai pinigų paklausai (MD).

2.4.1.3. Atviros rinkos operacijos – tai Centrinio banko (CB) valstybinių vertybinių popierių pirkimai ir pardavimai finansų rinkose.

2.4.1.4. Privalomų atsargų (rezervo) norma – minimalus grynųjų pinigų kiekis, kurį CB nustato kaip dalį nuo visų komercinių bankų indėlių sumos, privalomas bankams kaip rezervas.

2.4.1.4.1. Diskonto norma – speciali Centrinio banko palūkanų norma paskoloms, kurias jis išduoda finansų tarpininkams.

2.5. Savaiminiai stabilizatoriai – tai nediskretinės fiskalinės politikos priemonės.

2.5.1. Pagrindiniai savaiminiai stabilizatoriai:

2.5.1.1. Mokesčiai (pajamų mokestis, juridinių asmenų pelno mokestis, PVM)

2.5.1.2. Transferiniai mokėjimai (nedarbo pašalpos, pensijos, kitos soc. pašalpos)

2.6. Vyriausybės išlaidos - ekonominiai santykiai, susidarantys perskirstant biudžeto pajamas. Valstybės išlaidos yra tiesiogiai susijusios su valstybės funkcijomis ekonomine, socialine, politine prasme. Todėl valstybės išlaidos yra skirtos svarbiausiems visuomenės poreikiams tenkinti.

2.6.1. Kapitalinių įdėjimų

2.6.1.1. VALSTYBĖS INVESTICIJOS - įvairios kapitalinės išlaidos, pvz., kelių tiesimo, gatvių apšvietimo, uostų statybos ir kt.

2.6.2. Einamosios

2.6.2.1. VARTOJIMO išlaidos • TRANSFERINIAI IŠMOKĖJIMAI • VALSTYBĖS SKOLOS PALŪKANOS

2.6.3. Vagnerio dėsnis (arba Valstybės veiklos plėtros dėsnis) – teisinėje gerovės valstybėje valstybės išlaidų rūšys ir dydis, palyginti su privačiu sektoriumi, didėja, todėl auga valstybės išlaidų dalis BVP.

2.6.3.1. Priežastys

2.6.3.1.1. Intensyvėja valstybės atliekamos funkcijos

2.6.3.1.2. (teisėsauga, policija, gynyba, valdymas ir kt.)

2.6.3.1.3. Besivystant šalims, valstybė imasi naujų funkcijų

2.6.3.1.4. (soc. rūpyba, sveikatos apsauga, švietimas).

2.6.3.2. VYRIAUSYBĖS IŠLAIDOS: POVEIKIS EKONOMIKAI

2.6.3.2.1. Tiesioginis poveikis – gamybos didėjimas dėl didesnės paklausos.

2.7. Vyriausybės pajamos (mokesčiai) - Pajamos į valstybės, nacionalinį biudžetą patenka iš šalyje sumokamų mokesčių (pridėtinės vertės, pelno, gyventojų pajamų, akcizų ir kt.) ir nemokestinių pajamų (turto, biudžetinių įstaigų pajamų ir kt.).

2.7.1. Mokesčiai

2.7.1.1. TIESIOGINIAI • PAJAMŲ • NEKILNOJAMOJO TURTO • NETIESIOGINIAI • PARDAVIMŲ

2.7.1.2. Mokesčių sistema (tax system) – šalyje renkamų

2.7.1.3. Mokesčių visuma, sudaryta pagal tam tikrus principus.

2.7.1.4. Mokesčiai (T) (mokestinės pajamos) – surenkama

2.7.1.5. Mokesčių suma (visų įmokų suma).

2.7.1.6. Grynieji mokesčiai (NT) – tai namų ūkio mokamų

2.7.1.7. Mokesčių ir gaunamų transferinių išmokų skirtumas.

2.7.1.8. Autonominiai mokesčiai – nepriklausantys nuo šalies

2.7.1.9. BVP dydžio (fiksuota suma).

2.7.2. Nemokestinės pajamos -

2.7.2.1. PAJAMOS iš valstybės nuosavybės, vietinės rinkliavos, pajamos iš baudų, įvairios konfiskacijos ir t. t.

2.7.3. MOKESČIAI: POVEIKIS EKONOMIKAI

2.7.3.1. Tiesioginis poveikis – vartojimo pokytis dėl grynųjų pajamų pasikeitimo.